Sporto ir akademinės stipendijos JAV
Vienas žaidimas – dvi karjeros: buvęs krepšininkas A. Kavaliauskas treniravimo paslapčių mokosi Amerikoje
Krepšinyje kaip ir gyvenime – konkreti situacija gali būti labai nevienareikšmiška.
Iki 208 cm išstypęs aštuoniolikmetis vaikišku veidu žaidžia krepšinį gimtajame Vilniaus mieste. Jo pozicija – lengvasis krašto puolėjas. Talentų talentas? Štai kita medalio pusė – jaunuolis rungtyniauja „Sostinės A“ lygoje ir niekam daugiau Lietuvoje nėra ypatingai įdomus.
Ši neišgalvota istorija iš 2003 metų tęsiasi iki šių dienų, bet jos pagrindinis herojus ANTANAS KAVALIAUSKAS jauną veidą paslėpė po rūsčia barzda, krepšininko aprangą iškeitė į trenerio kostiumą, tačiau kaip ir pasakojimo pradžioje, esminiams karjeros pokyčiams pasirinko Jungtines Amerikos Valstijas.
Statistiniam krepšinio aistruoliui A. Kavaliauskas – rimtas ir solidus vyras, sodriu balsu profesionaliai atsakinėjantis į žurnalistų klausimus (kartais per daug šabloniškai). Neapsigaukite. Antano asmenybė turi daugiau spalvų nei ruduo Lietuvoje, o šis nuoširdus pokalbis su „AthletIQs“ organizacijos vadovu Karoliu Kalvaičiu keliose vietose bus pakoreguotas tik dėl NCAA reglamento ar žmogiško korektiškumo.
Karolis: Vakar sezoną pradėjote pergale prieš „Fairfield“ universitetą. Gera pradžia.
Antanas: Ačiū. Ne ta komanda, prieš kurią norėtume žaisti pirmąsias rungtynes. Daug vyresnių studentų, ilgai žaidžiančių kartu. Bet ir mes neblogai atrodėme.
K: Treti metai „Wake Forest“ universiteto organizacijoje. Apsipratai, jautiesi patogiai, šeima kartu?
A: Taip, viskas gerai. Ką tik nuvežiau vaikus į mokyklą, dabar pas mus truputį po 8:00 ryto. Tuoj pas mane ateis keli žaidėjai.
K: Labai daug pradedančių jaunų trenerių vidurinėse mokyklose, jaunimo koledžuose gauna apgyvenimą pačiame studentų miestelyje…
A: … kai tau dvidešimt penkeri metai ir neturi šeimos, sutinku, nereikia mokėti už nuomą. Mano atvejis kitoks. Po karjeros pabaigos turėjau santaupų patogesniam gyvenimui!
K: Sakei, kad po pokalbio eisi į salę su žaidėjais padirbėti individualiai. Kaip atrodo tavo tipiška diena darbe? Kas slepiasi po tuo Director of Player Development pareigų pavadinimu?
A: Jeigu atvirai, tai mano darbas yra daryti viską, ko reikia vyriausiajam komandos treneriui ir jo pirmiesiems trim asistentams. Nuo 9:00 val. ateina aukšti žaidėjai, su jais aš praleidžiu daugiausiai laiko. Po valandos – kitų pozijų krepšininkai, jiems irgi esu paruošęs drill‘ų. Didelis darbas yra su video medžiaga. Darau analizes pagal atskiras pozicijas, kartu žiūrime epizodus, kalbamės, nagrinėjame. Vėliau visas tas situacijas bandome perkelti į salę, ruošti krepšininkus tiems momentams, su kuriais jie susidurs aikštėje pagal mūsų žaidybinį planą. Aišku, tada dar yra visas recruitinimo procesas..
K: Palauk, nutrauksiu. Čia jau labai plati tema. Mūsų profesinė tema. Reikės ir apie Matą Buzelį pakalbėti, ir tavo paties pradžią Amerikoje prieš 20 metų prisiminti. Persikelkime į Milo (Artūro Milaknio – red.) vestuves po tavo paskutinio sezono „Žalgiryje“. Pameni, sakei, kad jeigu Kaunas nepasiūlys kontrakto pratęsimo, baigsi karjerą?
A: Taip. Neįsivaizdavau savęs žaidžiančio taip ilgai kaip Broliai (Lavrinovičiai – red.), važinėjančio iš miesto į miestą. Krepšininkų tarpe yra toks posakis apie karjeros trukmę: „Kad ir kaip tau patiktų mušinėti kamuolį, anksčiau ar vėliau jis vis tiek išleis orą.“
K: Bet juk nebuvai visai sulūžęs! Jeigu būtų paskambinę iš Ispanijos, Turkijos? Geros rinkos, tvarkingi pinigai?
A:. Dziad, come on… Paskutiniais metais važinėjant iš Kauno į Vilnių turėjau tikrai daug laiko ramiai viską apgalvoti, suprasti ko noriu, susigyventi su sprendimu. Supratau, kad atėjo pabaiga.
K: Tavo išsiskyrimas su Vilniumi. Perėjimas į „Žalgirį“. Po tiek laiko, ar yra šitoje istorijoje kas nors, ko gailiesi?
A: Nemanau. Man tiesiog parodė duris. Ko aš galiu gailėtis?
K: Krepšinio nežaidi jau kuris laikas. Tikriausiai dabar jau gali pažvelgti į visą nueitą kelią iš šalies, ramiai įvertinti pasiekimus. Ar galėtum atsakyti, ką daugiausiai dovanojo šis žaidimas? Kalbu ne apie medalius, bet apie tai, ką labiausiai vertini iš to laikotarpio, kai buvai profesionalus krepšininkas.
A: Vienareikšmiškai – turiu nuostabią šeimą. Tai yra mano didžiausias laimėjimas. Ji galėjo su manimi keliauti aplink pasaulį, pamatyti naujas šalis, kultūras. Vertinu sutiktus žmones, krepšinis man davė draugus, su kuriais esu iki šiol labai artimas.
K: Ar yra asmenybė, kurią galėtum įvardinti kaip labiausiai įtakojusią per krepšininko karjerą?
A: Greičiausiai tai būtų mano treneris Billy Gillispie iš Texas „A&M”. Jis padėjo visus pagrindus. Jo dėka supratau, kas yra profesionalumas ir ką turiu daryti, jeigu noriu iš krepšinio valgyti duoną. Dar galėčiau išskirti Ramūną Butautą, kuris mane treniravo Rygoje. Buvo labai artimas, kaip tėvas. Su juo galėjau pasikalbėti absoliučiai apie viską.
K: Grįžkime į pradžią. Kodėl pasirinkai išvykti į JAV? Pradėjai nuo JUCO (2-metų koledžas), tiesa?
A: Taip, tiesiog nelabai turėjau kitų variantų. Baigiau vidurinę mokyklą ir žaidžiau „Sostinės A“ lygoje. Ne Lietuvos „A lygoje“. Sostinės. Niekam per daug nebuvau įdomus.
K: Ar išvykai mokėdamas anglų kalbą?
A: Ne, nemokėjau kalbos. Viskas buvo taip nauja. Pirmaisiais metais taškų vidurkis siekė gal vieną tašką. Žaidžiau mažai. Komandoje buvo JP Batista, kuris per treniruotes su manimi darė, ką norėjo. Ir tada po sezono turėjau dvi išeitis – pasiduoti arba pabandyti viską pakeisti. Užsidariau salėje, pradėjau dirbti su svoriais, priaugau raumenų masės. Ir kitą sezoną sugrįžau su 17 taškų ir 10 atkovotų kamuolių vidurkiu. Gal 15 metų iki manęs „Barton Cummunity College“ nebuvo žaidėjo, fiksuojančio dvigubo dublio vidurkį.
K: Ir atėjo pasiūlymas iš Texas „A&M” universiteto?
A: Ne tik. Turėjau pasiūlymų iš Tennesse, South Carolina, kitų universitetų. Texas A&M geriausiai tiko mano žaidimo stilių, daug „high-low“ situacijų.
K: Teisingai. Praktiškai visą savo karjerą iki sugrįžimo į Lietuvą buvai sunkusis krašto puolėjas. Turbūt ne tiek daug fanų yra matę tave žaidžiantį toliau nuo krepšio.
A: Taip, bet prieš išvažiuojant į Ameriką „Sostinės A“ lygoje aš iš viso žaidžiau kaip trečias numeris. Bėgiojau ir mečiau tritaškius. Mano atveju krepšinio revoliucija, kai aukštas žmogus nebūtinai yra statomas po krepšiu, prasidėjo per vėlai. Gal kaip lengvasis krašto puolėjas būčiau pasiekęs dar daugiau? (šypsosi).
K: Tavo paties išvykimas į Valstijas mokytis ir sportuoti pakeitė gyvenimą 180° kampu. Ar turėtum patarimą tėvams, kurie dvejoja – leisti savo vaikus į Ameriką ar palikti tobulėti Lietuvoje?
A: Nežinau, ar galėčiau patarti, kiekvienas atvejis labai individualus. Lietuvoje „Žalgiris“ suteikia tikrai išskirtines sąlygas tobulėti. Bet vėlgi, jeigu pereini jaunimo sistemą ir neužsikabini į pagrindinę sudėtį, greičiausiai būsi skolinimas kitam klubui. Tas kitas klubas iš karto reikalaus rezultatų, galbūt sudėtyje turės labiau patyrusių žaidėjų, kuriems treneris suteiks daugiau minučių. Kiekvienas atvejis yra skirtingas. Aš nežinau daug apie komandą iš Vilniaus, bet „Žalgiris“ savo talentingiausiai vaikais tikrai gerai pasirūpina.
K: O jeigu vaikinas ar mergina žaidžia krepšinį net ne LKL žemėlapio mieste, neatstovauja savo amžiaus rinktinių?
A: Jeigu šeimoje yra minčių apie Ameriką, svarbu atvykti kaip įmanoma anksčiau. Adaptacija gali užtrukti. Prieš porą dienų kalbėjau su vienu treneriu iš vidurinės mokyklos New Jersey valstijoje. Pasakojo, kad atvyko vienas tikrai talentingas europietis į 12 klasę. Kol suprato, kaip žaidžiamas krepšinis pas mus, kol išgirdo, ko nori treneris, baigėsi sezonas. Atvykstantys į 10 ar 11 klasę turi daug daugiau laiko priprasti prie naujos sistemos, aplinkos, akademinių reikalavimų ir tinkamai save parodyti universitetų treneriams ir skautams.
K: Paminėjai akademinius reikalavimus. Amerikoje lygiagrečiai sporto eina ir mokslas.
A: Žinoma. Tokia čia sistema, kad vidurinės mokyklos, o vėliau ir aukštosios yra atsakingos už pilną jaunos asmenybės vystymąsi. Ar tai būtų sportas, ar muzika, ar šokiai, – viskas yra derinama su pamokomis. Patikėk, geras diplomas tikrai turi svorį gyvenime.
K: Išsilavinimas yra labai plati sąvoka. Aš nesuvesčiau visko į diplomą. Išvykimas į kitą šalį praplečia horizontus, moko pažinti naujas kultūras, adaptuotis prie kitokio gyvenimo būdo, ugdo platesnį mąstymą, savarankiškumą, dovanoja žmones iš viso pasaulio…
A: Kol esi jaunas, atrodo, kad visas pasaulis sukasi aplink krepšinį. Bet tėvai privalo žvelgti plačiau.
K: Kalbant apie talentų ugdymą, JAV ir europietiškos sistemos gana skiriasi. Kuri tau labiau imponuoja?
A: Faktas, kad Valstijose didžiausias dėmesys yra skiriamas individualiam meistriškumui ir fiziniam pasirengimui. Lietuvoje, Europoje taip pat yra skiriama nemažai dėmesio technikai, tačiau daugiau akcentų į taktiką, komandinį žaidimą. NCAA lyga turbūt yra per vidurį tarp šitų dviejų mokyklų. Nebūsi stiprus individualiai, net negausi šanso, bet tuo pačiu komandinė vienybė čia yra labiau akcentuojama nei NBA.
K: Pokalbio pradžioje minėjai, jog viena iš tavo funkcijų yra jaunųjų talentų verbavimas. Kaip visas procesas atrodo tokioje organizacijoje kaip WFU?
A: Mes nesame tie, kurie susirenka nuo stalo tuos žaidėjus, kurie liko, bet norėdami pasikviesti tuos, kuriuos norime, savo darbą turime pradėti labai anksti – du, trys, kartais net keturi metai prieš moksleivio vidurinės baigimą. Kalbėdami su žaidėju ir jo šeima stengiamės būti labai konkretūs, nuoseklūs, aiškiname, kokią rolę jam esame numatę, ką „Wake Forest“ gali duoti tolimesnėje karjeroje. Mūsų vizija turi patikti ne tik tam, kuriuo domimės, bet ir jo agentui.
K: Prieš metus laiko kalbėjomės apie Matą Buzelį, sakei, kad asmeniškai dedi dideles pastangas. Pamenu tavo žodžius: „Taip, iš Duke‘o ar Kentucky‘io tikrai pateksi į NBA, bet lygiai taip pat gali ir iš Wake Forest‘o. Tik mūsų komandoje būsi tas, kuris nesiskirs su kamuoliu ir aplink kurį lipdysime visą žaidimą“. Ar likai nustebęs Mato sprendimu iš viso praleisti NCAA etapą?
A: Matas su šeima priėmė tokį sprendimą, kuris jiems tiko labiausiai. Ir tai mes gerbiame. Aš džiaugiuosi, kad turiu tokius gerus santykius tiek su Mato tėčiu, tiek su mama. Kalbėjomės, ir ne kartą. Kai sprendimas buvo priimtas, Matas paskambino asmeniškai, informavo, paaiškino priežastis. Aš neturiu problemų dėl to – jis nori pilnai susifokusuoti krepšiniui ir visą dėmesį skirti pasirengimui NBA. Nuo to laiko, kai aktyviai jį verbavome, jis žengė du žingsnius į priekį ir greičiausiai išaugo mūsų komandos marškinėlius taip jų neapsivilkęs.
K: Ar tavo sąraše yra daugiau lietuvių? Kaip stipriai „Wake Forest“ domisi tarptautiniais talentais?
A: Šiuo metu mums įdomūs yra 3 lietuviai, bet oficialių pasiūlymų nesame pateikę. Įdėmiai sekame jaunimo čempionatus, renkamės informaciją. Konkretūs pokalbiai vyksta su tais, kurie jau yra Amerikoje, mokosi vidurinėse mokyklose.
K: Kalbamės ir jaučiu, kad jautiesi laimingas gyvendamas tuo, ką dirbi. Kokie yra tavo ilgalaikiai tikslai? Kur Antanas Kavaliauskas bus po 5-10 metų?
A: Matau save vyriausiojo trenerio kėdėje. Noriu treniruoti čia, noriu treniruoti Europoje. Per savo karjerą turėjau puikių mokytojų. Vienas iš jų – ir dabartinis mūsų komandos treneris Steve‘as Forbes‘as. Esu daugiau nei motyvuotas vieną dieną ir pats stovėti už komandos vairo.